Pranas- Ksaveras Skromanas, gimė 1886-12-30 Vyški valsčiaus Skaviški kaime gausioje vienuolikos vaikų akmenkalio šeimoje.

Pirmojo pasaulinio karo metu patekęs į vokiečių nelaisvę susipažino su šeduviu Ados Beirutienės tėvu ir jo pakalbintas atvyko „apsidairyti“. Čia pasiliko, pradėjo akmenkalio amatą, įkūrė pirmąsias paminklų dirbtuves. Nusižiūrėjęs šeduvę Valeriją- Oną, ją vedė.           

Pranas Skromanas vedė Valeriją- Oną Bliumaitę, gim. 1895-11-29. Jos motina buvo šeduvė Ona Dubauskaitė, ištekėjusi už vokiečio, kilusio iš Tiuringijos krašto - Juliaus Bliumo 

   Ne tik paminklus kalė, tačiau pasitaikius progai, surinkęs iš ūkininkų begalę akmenų-riedulių, pakrovė juos į traukinį ir išvyko į Kauną. Pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą padarė mauzoliejų paminklą Dariaus ir Girėno atminimui. Tai buvo dvigubas kryžius, simbolizuojantis lėktuvą, Kauno rūsiuose įrengtame muziejuje- sarkofage stovėjo iškaltos plokštės.

4

   Valerija- Ona ir Pranas - Ksaveras Skromanai susilaukė 5 vaikų: Leono, Eduardo, Felikso, Juozo, ir Elenos. Akmentašybos amato išmoko sūnūs Eduardas ir Feliksas Jie padėjo tėvui akmenis parsivežti, skaldyti, tašyti, šlifuoti, kalti raides, portretus. Feliksas buvo baigęs Panevėžio Amatų mokyklą, kur mokėsi braižymo, raižymo, kalimo darbų, Eduardas mokėsi iš tėvo.1

  Akmentašybos cechelis buvo uždarytas tarybiniais laikais.

   Feliksui (gim. 1922-11-07). apie 1950-uosiu tarybiniai draugai nurodė molinę daržinę ir pasakė, kad čia bus valdiška paminklų dirbtuvė. Tose Radviliškio BGAK (Buitinis Gyventojų Aptarnavimo Kombinatas) buvo liejami cementiniai paminklai, keičiantis laikmečiui- atsirado akmeniniai,  įvairios šlifuotos tvorelės, borteliai ir t.t.

   3Kartu triūsė ir pusbrolis Pranas Bliumas, sumanus meistras Artiomas Orlovas, daugiau šeduvių. Feliksas dalyvaudavo ir konkursuose, kuriuose, kol daugelis baigdavo brėžinį ant akmens perkelti, jis jau būdavo jį iškalęs. Dirbo be jokių trafaretų, „iš rankos, tiesiai ant akmens, sakydavo –„kalčiuką reikia jausti“. Jo iškDSC0055alti paminklai stūkso ne tik Šeduvos kapinėse, bet išsibarstę po visą Lietuvą. Felikso atminimo ženklas stovi ir Radviliškyje. Didžiulis akmeninis veidas pasitinka kiekvieną, einantį, ar „jau nešamą“ į Radviliškio kapines.

 Iš gausios šeimos,senojo akmentašio FELIKSO pėdomis pasuko RIČARDAS. Mokėsi jis Šeduvos technikume, vėliau tarnavo Ukrainoje desantininku. Grįžęs iš tarnybos ,1983 metais pradėjo dirbti su tėvu dar valdiškame dirbtuvės ceche. Tėvas išmokė kalti, sakydavo:"Reikia jausti plaktuką, kuriuo kali" O vėliau ir kitų akmentašystės gudrybių. 1988-aisiais pradėjo kieme statyti cechą. Taip po truputį užsidirbdamas, plušėdamas nuo ankstyvo ryto ligi sutemų, per septynerius metus įsirengė paminklų dirbtuvę.

 

RIČARDAS kartu su žmona VITALIJA dirbtuvėse darbavosi drauge. Plušėdavo nuo ryto iki vakaro. Užauginę keturias atžalas vėliau pasuko skirtingais keliais. Šiuo metu RIČARDAS darbuojasi Smilgiuose, Panevėžio rajone. Netoli kapinių įsirengė nedideles dirbtuves kuriuose dirba iki šių dienų. O Šeduvoje liko viena iš atžalų RENALDAS, kuris taip pat pasuko akmentašio keliu. 

Dabartinis paminklų dirbtuvių vadovas Renaldas Skromanas, nuolat keliaujantis po įvairias užsienio šalių parodas semiasi vis naujesnių žinių,kurias pritaiko darbui. Jau sutvarkęs ne vieną dešimtį kapaviečių, labai didžiuojasi galįs pratęsti Skromanų akmentašių dinastiją.
  
,,Šeduva mažoji kultūros sostinė"akmuo vienas iš įdomesnių darbų kuris stovi Šeduvos miesto parke, tai buvo dovana kaip geros valios ženklas.